Kodėl gimtadienis namuose gali būti nuostabus
Žinot, aš ilgai galvojau, ar verta rengti vaikų gimtadienį namuose. Visur reklamos – pramogų centrai, animatoriai, batutų parkai. Bet kai sūnui suėjo šešeri, supratau, kad namai gali būti pati geriausia vieta šventei. Jaukiau, pigiau, ir svarbiausia – galiu viską kontroliuoti pati. Nebus jokių svetimų žmonių, kurie gal ne taip prajuokins vaikus, kaip man norėtųsi.
Kai pradėjau ieškoti idėjų, užkliuvau už UzduociuDezute.lt puslapio ir tikrai nesigailiu. Ten radau tiek daug žaidimų, kuriuos galima pritaikyti bet kokiam gimtadienio vakarėliui. O dar įdomiau – kai pradėjau gilintis, pastebėjau, kad daugelis tų žaidimų turi šaknų mūsų, dzūkų, tradicijose. Tai kodėl gi nepanaudoti to savo vaikų šventėje?
Šiandien noriu pasidalinti savo patirtimi ir konkrečiais žaidimais, kurie tikrai veikia. Ne teorija iš knygų, o tai, ką išbandžiau su savo vaikais ir jų draugais.
Pasiruošimas – pusė sėkmės
Pirmiausia turiu pasakyti – neapsigaukite, kad viskas bus spontaniška ir lengva. Gimtadienis namuose reikalauja pasiruošimo. Bet tai geras pasiruošimas, toks, kuris padeda, o ne stresina.
Prieš savaitę iki šventės aš padariau sąrašą. Taip, paprasta, bet veikia. Užsirašiau:
- Kiek vaikų bus (svarbu žinoti tikslų skaičių žaidimams)
- Kokio amžiaus vaikai (5-metukams ir 10-metukams reikia skirtingų žaidimų)
- Kiek laiko turėsiu (paprastai 2-3 valandos pakanka)
- Kokias erdves namuose galiu panaudoti
Dar vienas patarimas iš patirties – paprašykite pagalbos. Aš pakvietėjau savo seserį ir vyrą įtraukiau. Vienas žmogus tiesiog nesugebės ir žaidimų prižiūrėti, ir vaišes ruošti, ir nuolat sekti, kad vaikai nesusimušytų. Tai ne silpnybė – tai protingumas.
Erdvę paruošiau taip: svetainėje nustūmiau baldus prie sienų, ant grindų išdėsčiau kilimus (kad minkščiau būtų), o virtuvėje paruošiau stalą vaišėms. Paprasčiausiai, bet veikia.
Penkiolika žaidimų, kurie tikrai veikia
Dabar prie svarbiausios dalies. Šie žaidimai yra išbandyti, patikrinti ir patvirtinti mano pačios. Dalis jų – tiesiai iš UzduociuDezute.lt, kitus pritaikiau pagal dzūkų tradicijas, kurias dar prisimenu iš savo vaikystės.
1. Riešutų medžioklė
Tai dzūkiškas variantas tradicinės lobių paieškos. Senovėje dzūkų vaikai rudenį rinkdavo riešutus miške – tai buvo ir žaidimas, ir darbas. Aš paslėpiau po namus 30 riešutų (galite naudoti ir plastikinius kiaušinius su saldainiais viduje). Kiekvienas riešutas turi savo vertę – paprastai rudieji po 1 tašką, o auksiniai (aš juos nudažiau aukso dažais) po 5 taškus.
Vaikai gavo po krepšelį ir turėjo 10 minučių viskam surasti. Kas surinko daugiausia taškų – gavo mažą prizą. Bet svarbu – visi gavo po šokoladuką už dalyvavimą. Niekas neturi jaustis pralaimėjęs.
2. Dzūkiška „Šikšnosparnis ir kandys”
Šis žaidimas kilęs iš seno dzūkų žaidimo „Šikšna”. Vienas vaikas – šikšnosparnis (užrištomis akimis), kiti – kandys. Šikšnosparnis sako „Pip-pip”, o kandys turi atsakyti „Zzz-zzz”. Šikšnosparnis bando pagauti kandį pagal garsą.
Žaidžiame nedideliame kambaryje, iš kurio pašalinau visus pavojingus daiktus. Kiekvienas vaikas pabūna šikšnosparniu. Vaikai tiesiog juokėsi iki ašarų – ypač kai suaugęs bandė žaisti ir vis į baldus atsitrenkinėjo.
3. Linų verpiamoji estafetė
Dzūkijoje linai buvo labai svarbūs. Aš šį žaidimą pritaikiau šiuolaikiškai. Paruošiau dvi komandas. Kiekviena komanda gavo po kamuolį vilnonių siūlų. Pirmasis žaidėjas apsivynioja siūlą aplink liemenį vieną kartą, paskui bėga iki kėdės gale kambario, apibėga ją ir grįžta. Tada siūlą perduoda kitam žaidėjui.
Laimėtoja – komanda, kuri greičiau baigia ir kurios siūlas netrūksta. Šis žaidimas mokė vaikus komandinio darbo ir buvo fiziškai aktyvus – vaikai išleidžia energiją, o tai labai svarbu gimtadienio vakarėlyje.
4. Grybų krepšelis
Dzūkija – grybų kraštas, tai kaip gi be grybavimo žaidimo? Aš iš kartono išsikirpau įvairių „grybų” – baravykų, guduočių, o taip pat ir musmirių. Kiekvieną nudažiau atitinkamomis spalvomis.
Išbarstau grybus po kambarį. Vaikai gauna po 2 minutes laiko surinkti kuo daugiau „gerų” grybų į savo krepšelį. Bet štai gudrybė – jei surinksi musmirę, visi tavo taškai sudeginama. Tai mokė vaikus būti atsargiais ir galvoti prieš veikiant.
Viena mergaitė buvo tokia atsargi, kad surinko tik 3 grybus, bet visi buvo geri, ir ji laimėjo prieš berniuką, kuris skubėjo ir surinko 10 grybų, iš kurių 3 buvo nuodingi.
5. Bitės ir medus
Dar vienas žaidimas su dzūkiška tema. Vienas vaikas – bitininkas, kiti – bitės. Bitės turi „nešti medų” (geltonus kamuoliukus) iš vieno kambario kampo į kitą – į „avilį” (dėžę). Bet bitininkas bando jas pagauti. Jei bitė pagaunama, ji turi grįžti į startą be medaus.
Žaidimas trunka 5 minutes. Kiek medaus bitės suneša į avilį – tiek taškų gauna komanda. Vaikai labai įsitraukė, ir buvo įdomu stebėti, kaip jie pradėjo kurti strategijas – vieni bėgo greitai, kiti laukė, kol bitininkas atsisuka.
6. Pypkių lenktynės
Šis žaidimas labai paprastas, bet vaikai jį tiesiog dievino. Reikia tik šiaudelių ir popierinių kamuoliukų (aš susukau iš servetėlių). Vaikai turi pūsti pro šiaudelį ir taip stumti kamuoliuką nuo starto iki finišo linijos ant grindų.
Galima žaisti individualiai arba komandoms – estafete. Dzūkijoje vaikai žaisdavo panašų žaidimą su medžio žievės gabalėliais. Šis žaidimas puikiai tinka ramesniam laikotarpiui, kai vaikai jau pavargę nuo bėgiojimo.
7. Kurmio namelis
Iš UzduociuDezute.lt paėmiau šią idėją ir pritaikiau gimtadieniui. Kiekvienas vaikas gauna didelį kartoninį lapą ir piešimo priemones. Per 15 minučių jie turi sukurti „kurmio namelį” – tai gali būti piešinys arba net 3D konstrukcija iš kartono.
Paskui visi kartu apžiūrime darbus ir balsuojame už įvairiausias nominacijas: gražiausias, juokingausias, spalvingiausias, labiausiai panašus į tikrą kurmiuką. Taip visi gauna prizus ir niekas nelieka nuskriaustas.
Šis žaidimas suteikia vaikams kūrybinės laisvės ir leidžia jiems nurimti po aktyvių žaidimų. Pastebėjau, kad po 40 minučių bėgiojimo vaikams reikia kažko ramesnio.
8. Dzūkiška „Žąsis”
Senovėje dzūkų kaimuose žąsys buvo labai paplitusios. Šis žaidimas – variantas „antis, antis, žąsis”. Vaikai sėdi rate, vienas vaikšto aplink ir liečia kiekvieną galvą sakydamas „žąsytis”. Kai pasako „žąsis”, tas vaikas turi pašokti ir bandyti pagauti pirmąjį, kol šis nespėja atsisėsti į tuščią vietą.
Paprastas, tradicinis, bet vaikai vis tiek jį mėgsta. Ypač jei žaidžia greitai ir su entuziazmu. Aš pridėjau savo taisyklę – jei pagauni, gali paskirti juokingą užduotį (pašokti ant vienos kojos, nukrykšti kaip varlė ir pan.).
9. Miško garsai
Šis žaidimas iš UzduociuDezute.lt man labai patiko savo paprastumu. Paruošiau garso įrašus (galima rasti YouTube) – paukščių čiulbėjimą, vėjo ošimą, upelio čiurlenimą, vilko staugimą, briedžio maurojimą. Vaikai turėjo atspėti, kas skleidžia garsą.
Dzūkija – miškinga, tai vaikai turėtų mokėti atpažinti miško garsus. Po žaidimo net papasakojau jiems apie tikrus dzūkų miškus, kaip žmonės gyveno su gamta. Buvo ir edukacinė dalis, ne tik pramoga.
10. Šieno vežimo estafetė
Reikia dviejų komandų, dviejų žaislų vežimėlių (arba dėžučių su virvutėmis) ir daug minkštų žaislų ar pagalvėlių („šieno”). Kiekviena komanda turi pervežti šieną iš vieno kambario kampo į kitą.
Vienas vaikas veža, kitas krauna. Paskui keičiasi vaidmenimis. Komanda, kuri greičiau perkrauna visą šieną, laimi. Vaikai labai mėgo šį žaidimą, nes jis fiziškai aktyvus ir reikalauja bendradarbiavimo.
Dzūkijoje šienapiūtė buvo svarbus įvykis, ir vaikai visada padėdavo suaugusiems. Šis žaidimas – maža to atgarsio.
11. Uogienės ragavimas
Tai ramesnis žaidimas, kurį dariau tarp aktyvių. Paruošiau penkis skirtingus uogienės skonius mažuose induose (užrištomis akimis vaikai negali matyti spalvų). Vaikai turėjo paragauti ir atspėti, kokia uogienė.
Dzūkijoje uogienė – tradicinis produktas, kurį gamina beveik kiekviena šeima. Naudojau braškių, aviečių, mėlynių, slyvų ir obuolių uogienes. Vaikai buvo nustebę, kaip sunku atspėti, kai nematai!
Po žaidimo visi gavo po sausainį su uogiene. Šis žaidimas ne tik linksmas, bet ir lavinantis pojūčius.
12. Gyvūnų ferma
Kiekvienas vaikas gauna kortelę su gyvūno pavadinimu (karvė, kiaulė, višta, arklys, avinas). Niekas negali pasakyti kitiems, koks jų gyvūnas. Kai aš duodu ženklą, visi pradeda skleisti savo gyvūno garsus ir ieškoti savo „šeimos” narių.
Kai visi susigrupuoja pagal gyvūnus, žaidimas baigiasi. Tai chaotiškas, triukšmingas, bet labai juokingas žaidimas. Vaikai tiesiog spiegia ir juokiasi. Dzūkų kaimuose gyvulininkystė buvo kasdienybė, tai šis žaidimas turi istorinį pagrindą.
13. Medžio riešutai
Reikia didelės dėžės su smėliu arba kruopomis (aš naudojau ryžius) ir daug mažų daiktų paslėptų viduje – riešutų, mažų žaisliukų, monetų. Vaikai kasa rankomis ir ieško lobių.
Kas ką suranda – tą ir pasilaiko. Bet yra vienas auksinis riešutas (aš jį nudažiau), kuris vertas specialaus prizo. Šis žaidimas puikiai tinka jaunesniems vaikams – jie mėgsta tokią sensorinę veiklą.
Dzūkijoje vaikai tikrai kasė žemę – ieškodami riešutų, kuriuos užkasė voverės, arba tiesiog žaisdami prie namų.
14. Dainų estafetė
Šis žaidimas iš UzduociuDezute.lt man pasirodė įdomus. Du komandos. Aš sakau žodį (pvz., „miškas”), ir komandos turi sugalvoti dainą, kurioje yra tas žodis, ir pradėti ją dainuoti. Kuri komanda greičiau – gauna tašką.
Žodžiai gali būti: miškas, upė, saulė, mama, draugas, širdis, vasara. Vaikai dainavo ir lietuviškas dainas, ir šiuolaikines. Buvo labai linksma, ypač kai suaugę irgi prisijungė.
Dzūkijoje dainavimas buvo svarbi tradicija – žmonės dainuodavo dirbdami, švenčiant, net liūdėdami. Šis žaidimas puoselėja tą tradiciją.
15. Klausimų dėžutė su dzūkiškais mįslėmis
Pabaigai paruošiau dėžutę su dzūkiškais mįslėmis ir klausimais. Kiekvienas vaikas traukia po klausimą ir bando atsakyti. Jei nežino – gali prašyti pagalbos iš draugų.
Keli pavyzdžiai:
- „Kas žaliuoja, bet ne žolė, auga miške, bet ne medis?” (Krūmas)
- „Kas turi kojas, bet nevaikšto, turi nugarą, bet nesulenkia?” (Kėdė)
- „Koks gyvūnas dzūkų miškuose didžiausias?” (Briedis)
- „Kokia uoga dzūkijoje auga pelkėse?” (Spanguolė)
Šis žaidimas ne tik linksmina, bet ir edukacinė vertė didelė. Vaikai sužino apie dzūkų kraštą, gamtą, tradicijas.
Kaip suplanuoti laiko grafiką
Dabar labai svarbi dalis – kaip viską sutalpinti į 2-3 valandas. Aš dariau taip:
Pirmosios 15 minučių – vaikai susirenka, apsipranta. Šiuo metu dar neverta pradėti aktyvių žaidimų. Aš leidau jiems laisvai žaisti su žaislais arba piešti.
15-45 minutės – aktyvūs žaidimai. Riešutų medžioklė, šikšnosparnis ir kandys, linų estafetė. Vaikai pilni energijos, tai reikia ją išleisti.
45-60 minutės – ramesni žaidimai. Kurmio namelis, miško garsai, uogienės ragavimas. Vaikai jau šiek tiek pavargę, reikia juos nuraminti.
60-75 minutės – vaišės. Tortas, gėrimai, užkandžiai. Vaikai sėdi prie stalo, valgo, šnekučiuojasi.
75-105 minutės – dar keli žaidimai. Dainų estafetė, klausimų dėžutė, gyvūnų ferma.
Paskutinės 15 minučių – atsisveikinimas, dovanėlių dalybos (aš visiems daviau po mažą maišelį su saldainiais ir lipduku).
Svarbu – būkite lankstūs. Jei matote, kad vaikams patinka vienas žaidimas, leiskite žaisti ilgiau. Jei kažkas neveikia – pereikite prie kito. Nereikia griežtai laikytis plano.
Vaišės – paprastai, bet skaniai
Aš nesu kulinarijos ekspertė, tai nedariau nieko sudėtingo. Paruošiau:
- Tortą (užsakiau kepykloje, nes pati kepti neturiu laiko)
- Pjaustytų vaisių lėkštę
- Sumuštinukus su sūriu ir kumpiu
- Traškučių ir lazdelių
- Sultis ir vandenį
Dzūkiška tema – pridėjau džiovintų grybų ant sumuštinių (ne visiems patiko, bet idėja buvo gera) ir uogienės su sausainiais.
Svarbiausia – vaikai gimtadieniuose ne dėl maisto ateina. Jie nori žaisti ir linksmintis. Tai nereikia save varginti sudėtingais patiekalais. Paprastas, šviežias maistas – viskas, ko reikia.
Dar vienas patarimas – paruoškite viską iš anksto. Aš vaišes sudėjau į šaldytuvą prieš šventę, tai tik išėmiau ir padėjau ant stalo. Jokio streso.
Dekoracijos ir atmosfera
Dekoracijos sukuria nuotaiką, bet nereikia pernelyg komplikuoti. Aš naudojau:
- Žalius ir rudus balionus (miško spalvos)
- Popierinę girliandą su gyvūnų paveikslėliais
- Staltieses su dzūkiškais raštais (mano močiutė turėjo tokių)
- Žvakutes ant torto
Atmosferą sukūriau ir muzika. Fone grojo lietuviškos liaudies dainos, bet šiuolaikiškai aranžuotos. Vaikai net nekreipė dėmesio, bet tai suteikė šventei ypatingą jausmą.
Dar vienas triukas – paprašiau vaikų ateiti apsirengus žaliai arba rudai (miško spalvos). Ne visi tai padarė, bet tie, kurie padarė, jautėsi ypatingi.
Ką daryti, kai kažkas negerai
Būkime sąžiningi – ne viskas visada vyksta sklandžiai. Mano gimtadienyje buvo keletas iššūkių:
Vienas berniukas pradėjo verkti, nes pralaimėjo žaidimą. Aš sustabdžiau viską, atsitūpiau prie jo ir pasakiau, kad svarbiausia – ne laimėti, o linksmai praleisti laiką. Daviau jam specialią užduotį – būti mano pagalbininku kitame žaidime. Tai jį nuramino.
Du vaikai susipyko dėl žaislo. Aš juos atskyru, daviau kiekvienam po skirtingą žaislą ir pasakiau, kad po 5 minučių galės pasikeisti. Problemos išspręstos.
Viena mergaitė buvo labai drovi ir nedalyvavo žaidimuose. Aš jos nespaudžiau. Leidau jai sėdėti šone ir stebėti. Po kurio laiko ji pati prisijungė. Nereikia versti – vaikai patys žino, kada pasijunta pasiruošę.
Svarbiausias patarimas – išlikite ramūs. Jei jūs stresavote, vaikai tai pajus. Jei jūs šypsotės ir atrodote atsipalaidavę, vaikai irgi bus laimingi.
Kaip įtraukti dzūkų tradicijas šiuolaikiškai
Gal kai kurie galvoja – kam tos tradicijos? Vaikai nori šiuolaikinių dalykų. Bet aš pastebėjau, kad vaikai labai domisi, kai papasakoji jiems apie praeitį, apie tai, kaip žmonės gyveno seniau.
Aš tarp žaidimų papasakojau jiems trumpas istorijas:
- Kaip dzūkų vaikai padėdavo tėvams miške
- Kaip žmonės gamino uogienę be cukraus
- Kaip vaikai žaisdavo be elektroninių žaidimų
- Kokie gyvūnai gyvena dzūkų miškuose
Vaikai klausėsi su atviromis burnomis. Vienas berniukas net pasakė: „Aš noriu gyventi miške!” Tai rodo, kad tradicijos gali būti įdomios, jei jas pateiki teisingai.
Dzūkų tradicijos moko vaikų vertinti gamtą, bendruomeniškumą, paprastumą. Tai vertybės, kurios svarbios ir šiandien. Gimtadienis – puiki proga jas perduoti.
Praktiniai patarimai iš mano klaidų
Dabar noriu pasidalinti tuo, ką dariau ne taip, kad jūs galėtumėte išvengti tų pačių klaidų:
Klaida nr. 1: Suplanaviaus per daug žaidimų. Turėjau 20 žaidimų sąraše, bet suspėjome tik 12. Geriau turėti mažiau žaidimų ir juos žaisti ramiai, nei skubėti.
Klaida nr. 2: Nepasiruošiau atsarginių priemonių. Vienas žaidimas visiškai neveikė (vaikai tiesiog nesuprato taisyklių), ir aš buvau sutrikusi. Dabar visada turiu 2-3 papildomus žaidimus, jei kas nors nepavyksta.
Klaida nr. 3: Pamiršau, kad vaikams reikia tualeto pertraukų. Vienas vaikas beveik susišlapino, nes bijojo praleisti žaidimą. Dabar darau oficialias „tualeto pertraukas” kas 40 minučių.
Klaida nr. 4: Nepranešiau tėvams tikslaus pabaigos laiko. Kai kurie tėvai atėjo per anksti, kiti per vėlai. Dabar visada rašau tikslų laiką: „Gimtadienis nuo 15:00 iki 17:30. Prašome atsiimti vaikus 17:30.”
Klaida nr. 5: Nepadariau nuotraukų. Buvau taip užsiėmusi organizavimu, kad pamiršau fotografuoti. Dabar paskiriu vieną asmenį (paprastai vyrą) būti fotografu.
Kaip baigti šventę gražiai
Paskutinės 15 minučių yra labai svarbios. Vaikai pavargę, tėvai pradeda ateiti, ir gali būti chaosas. Aš dariau taip:
Visi vaikai susėdome rate ant grindų. Gimtadienio vaikas buvo viduryje. Kiekvienas svečias pasakė po vieną gerą žodį ar linkėjimą gimtadieniui. Tai buvo labai jautrus momentas – kai kurie vaikai pasakė tikrai nuoširdžius dalykus.
Paskui išdalinau kiekvienam vaikui padėkos maišelį. Viduje buvo:
- Saldainių
- Mažas žaisliukas
- Lipdukas su užrašu „Ačiū, kad atėjai!”
- Mažas riešutas (dzūkiška tema!)
Kai tėvai ateidavo, aš trumpai papasakodavau jiems, kaip jų vaikas dalyvavo, kokius žaidimus mėgo. Tėvai tikrai vertino šį asmeninį dėmesį.
Kiek tai kainuoja ir ar verta
Dabar apie pinigus, nes žinau, kad tai rūpi daugeliui. Mano gimtadienis namuose kainavo apie 80-100 eurų. Tai apėmė:
- Tortą (25 eurai)
- Maistą ir gėrimus (30 eurų)
- Dekoracijas (15 eurų)
- Prizus ir padėkos maišelius (20 eurų)
- Kitas smulkmenas (10 eurų)
Palyginkite tai su pramogų centru, kur kainuoja 200-300 eurų už panašų vakarėlį. Sutaupiau pusę sumos!
Bet svarbiausia – ne pinigai. Svarbiausia, kad šventė buvo asmeninė, šilta, jaukia. Mano sūnus dar savaitę po gimtadienio kalbėjo apie tai, kaip buvo smagu. Tai neįkainojama.
Ką sako vaikai ir tėvai
Po šventės gavau daug teigiamų atsiliepimų. Viena mama parašė: „Mano dukra sakė, kad tai buvo geriausias gimtadienis, kuriame
