Kai praeitis telpa dėžėse ir ant palėpių
Dzūkijos sodybose, palėpėse ir senosiose daržinėse tebeguli tikri lobiai – seni fotoaparatai, kurie kadaise fiksavo kasdienybę, šventes, žmonių veidus. Dažnai šie prietaisai baigia savo dieną šiukšlių konteineriuose arba tiesiog sutrupa nuo drėgmės ir laiko. O juk kiekvienas toks aparatas – ne tik technikos pavyzdys, bet ir liudijimas apie tai, kaip gyveno mūsų seneliai, ką jie laikė verta įamžinti.
Kolekcionavimas ir kraštotyrininko darbas – tai ne vien daiktų kaupimas. Tai atsakomybė prieš ateitį. Senų fotoaparatų išsaugojimas reikalauja žinių, kantrybės ir tam tikrų sąlygų. Ypač Dzūkijoje, kur klimatas drėgnas, o daugelis vertingų daiktų tebesaugomi ne pačiomis idealiomis sąlygomis.
Kodėl Dzūkijos klimatas – ypatingas iššūkis
Dzūkija garsėja ne tik grybais ir uogomis, bet ir specifinėmis klimato sąlygomis. Čia drėgmės lygis dažnai viršija 70-80 procentų, ypač rudens ir pavasario mėnesiais. Miškingoje vietovėje, kur vyrauja pušynai ir pelkėtos teritorijos, oras būna prisotintas vandens garų. Tai puiku gamtai, bet pražūtinga seniems fotoaparatams.
Metalinės dalys rūdija, oda ant korpusų pūva, lęšiai aptraukiami pelėsiais. Jei fotoaparatas laikomas neventiliuojamoje patalpoje – palėpėje, daržinėje ar rūsyje – jis gali būti visiškai sugadintas per kelerius metus. Matau tai nuolat, kai žmonės atneša „senelio fotoaparatą” – kartais lieka tik forma, bet funkcionalumas prarastas negrįžtamai.
Drėgmė – ne vienintelė problema. Temperatūros svyravimai, kurie Dzūkijoje gali būti gana ryškūs (nuo -25 žiemą iki +30 vasarą), taip pat daro savo. Plastiko dalys tampa trapios, gumos sandarikliai sutrūkinėja, tepalai sukietėja arba, priešingai, išteka.
Pirmieji žingsniai gavus ar radus seną aparatą
Tarkime, paveldėjote senelio „Smena” ar radote palėpėje seną vokišką fotoaparatą. Kas dabar? Pirmiausia – nepanikuokite ir neskubėkite nieko valyti agresyviomis priemonėmis. Mačiau ne vieną sugadintą aparatą, kurį „geradariai” bandė nuvalyti spiritu ar net acetonu.
Pirmas dalykas – švelniai nuvalykite išorinį nešvarumą. Naudokite minkštą šepetėlį (puikiai tinka dažymo teptukėlis) ir švarią, sausą medžiagą. Jei yra dulkių viduje, nepūskite oro iš burnos – seilės lašeliai gali padaryti daugiau žalos. Geriau nusipirkite specialų oro balionėlį fotografams (kainuoja apie 5-7 eurus).
Jei aparatas labai užterštas ar apaugęs pelėsiais, galima labai švelniai nuvalyti šiek tiek sudrėkintu (ne šlapiuoju!) audiniu. Tačiau čia svarbu: drėgmė neturi patekti į vidų, ypač ant lęšių ar mechanizmų. Po tokio valymo aparatą būtina gerai išdžiovinti natūraliai, ne šildytuvu ar fenu.
Kur ir kaip laikyti kolekciją namuose
Idealios sąlygos fotoaparatams – tai stabili temperatūra (apie 18-20 laipsnių) ir santykinė oro drėgmė 40-50 procentų. Dzūkijoje tokias sąlygas sukurti nelengva, bet įmanoma.
Geriausias variantas – gyvenamojo namo vidus, o ne ūkiniai pastatai. Rinkitės kambarį, kuris šildomas žiemą ir nėra per daug drėgnas vasarą. Venkite rūsių, palėpių, daržinių. Net jei palėpė atrodo sausa, temperatūros svyravimai ten bus per dideli.
Fotoaparatai turėtų būti laikomi spintelėse ar vitrinose, bet ne hermetiškai uždarytose. Reikalinga minimali oro cirkuliacija. Puikus sprendimas – medinės spintos su stiklinėmis durelėmis. Tarp aparatų galima padėti silikagelio maišelius (tie mėlyni rutuliukai, kurie sugeria drėgmę). Juos galima nusipirkti internetu ar statybų parduotuvėse. Kai maišeliai pakeičia spalvą iš mėlynos į rožinę, juos reikia išdžiovinti orkaitėje ir vėl galima naudoti.
Svarbu: fotoaparatai neturėtų būti laikomi tiesioginėje saulės šviesoje. Ultravioletiniai spinduliai gadina plastiką, blukina užrašus, gali paveikti net metalines dalis. Taip pat venkite laikyti aparatus šalia šildymo prietaisų.
Konservavimas ir techninė priežiūra
Jei turite veikiantį ar potencialiai veikiantį fotoaparatą, svarbu jį kartais „pajudinti”. Mechanizmai, kurie ilgai stovi nejudėdami, užsiblokuoja. Kartą per kelis mėnesius švelniai pasukite visus rankenėlius, paspaudėkite mygtukus, perjunkite greičius. Tačiau jei jaučiate pasipriešinimą – nespaudžiankite jėga. Geriau kreipkitės į specialistą.
Lęšiai – jautriausia fotoaparato dalis. Jei ant jų atsirado pelėsis, tai rimta problema. Pelėsis įsigręžia į stiklą ir gali būti pašalinamas tik specialisto. Prevencijai naudokite tuos pačius silikagelio maišelius ir laikykite aparatus sausoje vietoje. Jei lęšiai atrodo švarūs, neverta jų liesti – kiekvienas prisilietimas palieka riebalų pėdsakus.
Odinis apdailas reikalauja specialios priežiūros. Dzūkijos drėgmė odą gadina labai greitai. Galima kartą per metus švelniai patepti specialiu odos balzamu (tinka ir batams skirtas, bet be dažų). Tai padės odai išlikti elastingai ir neskilti.
Jei fotoaparatas turi gumines dalis (rankenėles, sandariklius), jos laikui bėgant tampa lipnios arba, priešingai, sutrūkinėja. Deja, čia sunku ką nors padaryti prevenciškai. Tačiau lipnumą galima sumažinti švelniai nuvalant talku.
Dokumentavimas ir istorijos išsaugojimas
Fotoaparatas be istorijos – tai tik daiktas. O fotoaparatas su istorija – tai eksponatas. Todėl labai svarbu užrašyti viską, ką žinote apie kiekvieną aparatą kolekcijoje.
Sukurkite paprastą katalogą (gali būti net sąsiuvinyje): kada ir kur aparatas įsigytas, kas juo naudojosi, kokios nuotraukos juo darytos. Jei turite senų nuotraukų, padarytų būtent šiuo aparatu – puiku! Tai suteikia konteksto. Galbūt senelis fotografavo pokario Dzūkiją, kolūkio šventes ar šeimos įvykius. Visa tai verta užrašyti.
Fotografuokite patį fotoaparatą iš įvairių pusių. Fiksuokite visus užrašus, serijos numerius, gamintojo ženklus. Tai pravers ne tik jums, bet ir būsimiems tyrinėtojams. Dzūkijos muziejai ir kraštotyrininkai būtų dėkingi už tokią informaciją.
Jei aparatas buvo naudojamas profesionaliai (pavyzdžiui, vietinio fotografo), pabandykite surasti daugiau informacijos apie tą žmogų. Pasikalbėkite su vietiniais senoliais, paieškokite archyvuose. Kartais pavyksta rasti net senų reklamų ar užrašų laikraščiuose.
Bendradarbiavimas su muziejais ir bendruomene
Kolekcionavimas neturėtų būti uždaras užsiėmimas. Dzūkijoje veikia keletas muziejų, kurie domisi fotografijos istorija ir sena technika. Varėnos, Alytaus, Druskininkų kraštotyrininkai būtų laimingi pamatyti jūsų kolekciją, o galbūt ir gauti vertingų eksponatų.
Nebijokite dalintis. Jei turite dublikatų ar aparatų, kurių negalite tinkamai saugoti, geriau perduoti juos muziejui, kur jie bus prieinami visuomenei. Tai ne praradimas, o įamžinimas. Jūsų vardas bus paminėtas kaip rėmėjo ar dovanotojo, o aparatas tarnaus švietimo tikslams.
Galima organizuoti nedideles parodėles vietinėse bibliotekose, bendruomenių namuose. Žmonės mėgsta pamatyti senus daiktus, prisiminti savo jaunystę. Tokios parodos skatina ir kitus išsaugoti tai, kas tebėra palėpėse.
Socialiniai tinklai ir interneto forumai – puiki vieta bendrauti su kitais kolekcininkais. Lietuvoje yra aktyvių fotografijos istorijos entuziastų grupių „Facebook” platformoje. Ten galite gauti patarimų, identifikuoti nežinomus aparatus, sužinoti apie jų vertę ir istoriją.
Kai fotoaparatas virsta pasakojimu
Galiausiai, senų fotoaparatų kolekcionavimas – tai ne tik techninė veikla. Tai tiltas tarp kartų, būdas suprasti, kaip keitėsi pasaulis, kaip žmonės matė ir fiksavo savo gyvenimą. Kiekvienas aparatas Dzūkijos palėpėje gali papasakoti istoriją apie žmogų, kuris juo naudojosi, apie vietoves, kurios buvo fotografuojamos, apie laiką, kuris negrįžtamai praėjo.
Išsaugoti seną fotoaparatą – tai išsaugoti dalį tos istorijos. Ir nors Dzūkijos klimatas nėra palankus tokiems dalykams, su kiek pastangų ir žinių galima užtikrinti, kad šie liudininkai tarnautų dar daugeliui metų. Svarbu nepamesti entuziazmo, domėtis, mokytis ir dalintis. Nes kolekcionavimas, kaip ir fotografija, yra apie išsaugojimą – momentų, veidų, daiktų, atminties.
Tad jei jūsų palėpėje ar senelio daržinėje tebeguli senas fotoaparatas – nepraeikite pro šalį. Pakelkite jį, nušluostykite dulkes ir suteikite jam antrą gyvenimą. Dzūkija turi turtingą istoriją, o fotoaparatai – tai vieni iš raktelių į tą istoriją. Išsaugokime juos kartu.
